Dendroklimatologija (gr. dendron – „medis“) – mokslas apie praeities klimato nustatymą pagal medžio rievių storį ir struktūrą. Pradinę informaciją apie medžių rieves sudaro metinio prieaugio rievės storis, ankstyvosios ir vėlyvosios medienos santykis bei medienos tankis.[1] Dendroklimatologiniuose tyrimuose naudojami įvairiose platumose augančių medžių mėginiai. Tačiau nemažai studijų tyrė vidutinių platumų miškų medžių skerspjūvius, kuriuose ryškiai matomi vientisi per visą skerspjūvio perimetrą nusitęsiantys šviesesni ir tamsesni ruoželiai. Tai rodo sezoninį medžio masės prieaugį, kurį generuoja meristeminiai audiniai medžio brazde (kambyje). Metinį priaugį žyminti rievė sudaryta iš dviejų sluoksnių – ankstyvosios ir vėlyvosios medienos.
Ankstyvoji mediena susideda iš didesnių plonasienių ląstelių, dėl to šis sluoksnis neretai būna šviesesnės spalvos nei vėlyvoji mediena. Tuo tarpu pastaroji sudaryta iš tankiau išsidėsčiusių storasienių ląstelių, dėl ko šis sluoksnis dažnai yra tamsesnis. Taigi šie du sluoksniai sudaro metinį prieaugį arba metinę rievę. Kiekvienos rievės vidutinis plotis yra daugelio kintamųjų faktorių funkcija, t. y. medžio rūšis, amžius, kaupiamų maisto medžiagų prieinamumas pačiame organizme ir dirvožemyje bei įvairūs klimatiniai faktoriai (saulės šviesa, krituliai, temperatūra, vėjo greitis, drėgmė bei šių faktorių pasiskirstymas per metus).