Pasaka

Pasaka īr pasakuojamuosės tautuosakas žonros. Pasakas fabulā īr būdėnga specėfėnė poetika (vēksma ēguos kompuonavėmo metuodā, pasakuojėma intonacėjė, ritmos, stėlėstėnės prėimuonės) ė skema (draudėmā, pabaisas, neiveikamas oždoutīs, gīvē kāp pagelba, dīvaini daiktā).

Svieta pasakuosė īr analuogėšku elementu, anū derėniū, retsīkēs – dėdliousė arealousė ėšplėtosiu sotampontiu siožetu.

Nie stodėjės, kas būtom tīrė atskėrā žemaitiu pasakas, buo anuos tėramas sīkiom so lietovėškuom pasakuom. Lietovėškas (tēpuogė žemaitėškas) pasakas gal būtė tēp skėramas:

aple gīvius,
dīvu pasakas,
pasakas-legendas,
parabuolės,
nuovelėnės pasakas,
pasakas aple dorna velni,
boitėnės,
melū, aba špuosu,
formulėnės pasakas,
komulētīvėnės,
pasakas ba pabėnguos.