Atomo branduolys – tankus regionas atomo centre, sudarytas iš protonų ir neutronų. Jis buvo atrastas 1911 m., po to, kai buvo interpretuotas auksinės folijos eksperimentas, jį atliko Hansas Geigeris ir Ernestas Marsdenas, vadovaujami Ernesto Rezerfordo. Branduolio protono-neutrono modelis buvo pasiūlytas Dmitrijaus Ivanenko 1932 m.[1] Beveik visa atomo masė sukoncentruota branduolyje, orbitose skriejantys elektronai sudaro tik labai nedidelę masės dalį.
Branduolio skersmens intervalas svyruoja nuo 1,75 fm vandeniliui (protono skersmuo)[2] iki maždaug 15 fm sunkiausiems atomams, tokiems kaip uranas. Šie dydžiai yra žymiai mažesni už atomo diametrą (branduolys + elektronų debesis).
Fizikos šaka, kuriai rūpi atomo branduolio nagrinėjimas ir supratimas, bei jo sandara ir kokios jėgos laiko branduolį visumoje, vadinama branduoline fizika.