Chazarai

Nepainioti su hazarais.

Didžiosios Stepės tauta: Chazarai
Kilmė	hunai?
Protėvynė	nežinoma
Laikotarpis	VII-IX a.
Hegemonija	Ponto stepė
Religija	judaizmas

Ponto stepės istorija
Skitai
Sarmatai
Hunai, Vakarų tiurkai
Bolgarai, Sabirai, Alanai
Chazarų kaganatas (Chazarai)
Pečenegai
Kumanai (Kipčiakai)
Aukso orda:
Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai
Kazokai:
Zaparožės, Dunojaus sečės, Dono, Tereko, Astrachanės, Kubanės, Orenburgo kariuomenės
Rusijos imperija (Novorosija)
TSRS (Kalmukų ATSR)
Ukraina, Rusijos Federacija
Edisanas, Zaporožė, Paazovjė, Donščina, Slobožanščina, Kubanė, Žemutinis Pavolgys

Chazarai (vardas siejamas su tiurkų kalbų žodžiu, reiškiančiu „keliauti“) – tiurkų klajoklių tauta, nuo IV a. antrosios pusės gyvenusi Vidurinėje Azijoje, stepėse tarp Volgos žemupio ir Kaukazo (manoma, atkeliavo iš Azijos paskui hunus, kalbėjo tiurkams bulgarams gimininga chazarų kalba).^[1]

Nuo maždaug 560 m. juos valdė Tiurkų kaganatas. VII a. šiuolaikinės Europos pietryčiuose prie Kaspijos jūros ir Kaukazo jie įkūrė Chazarų kaganatą. Klestėjimo metais ši karalystė apėmė vakarų Kazachstaną, Krymą, rytinę dabartinės Ukrainos dalį ir pietų Rusiją. Sostinė buvo Itilis prie Volgos upės. Nuo VIII a. dauguma chazarų priėmė judaizmą, dalis tapo sėslūs. Kaganatui iširus XI–XII a. susiliejo su kitomis tiurkų tautomis (iš jų kilo karaimai, kumykai), jų palikuonys plačiai paplitę po pasaulį.

1. ↑ Chazarai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003