Iniciacija (lot. initium 'pradžia, įėjimas'; perėjimo ritualas) – ritualas, atliekamas įvedant žmogų į naują jo gyvenimo tarpsnį, pašvenčiant jo naujai būklei. Iniciacijos ritualai vykdomi gimimo, brandos, vestuvių, laidojimo metu,[1] taip pat gali būti rengiama iniciacija įžengiant į naujas pareigas (pvz., karūnavimas), į naują luomą, organizaciją, sektą, slaptą bendriją.
Iniciacijos esmė – kosmogonijos atkartojimas, senojo gyvenimo palaidojimas ir naujo sutikimas. Žmogus turi išgyventi simbolinės mirties ir prisikėlimo ritualus. Dažnai inicijuojamojo laukia sunkūs išbandymai, kančios, pažeminimai, jų metu, kaip tikima, pasirodo dievai, dvasios, protėviai.[2]
Senosiose gentinėse santvarkose iniciacijų, susijusių su branda metu, dažnai taikomos fizinės kančios, apipjaustymai, skarifikavimai, tatuiravimai ir kt.[3] Tai yra kertinis jaunuolio gyvenimo įvykis, kurio metu jis gauna priėjimą prie šventybės, vyriškumo ar moteriškumo paslapčių.[2] Branda yra socialinis ir kultūrinis konstruktas, kuris labai įvairuoja skirtingose bendruomenėse ir yra nebūtinai susijęs su biologine lytinio brendimo pradžia.[1] Pati ritualo reikšmė irgi gali kisti bėgant laikui. Pavyzdžiui, Mezoamerikos actekų ir majų bendruomenėse buvo laikoma, kad 15 m. sulaukusios merginos buvo pasiruošusios ištekėti, tačiau dabar Meksikoje pastaroji šventė (isp. quinceañera) žymi pasimatymų pradžią merginų gyvenime.[4][5]
Modernesnėse visuomenėse iniciacija išreiškiama daugiau simboliniu aktu – krikštas, išpažintis, bar micva. Neformali iniciacija į įvairias bendruomenes pasireiškia naujokų krikštu, dedovščina, tyčiojimusi.[1] Su vestuvinio gyvenimo iniciacija susiję bernvakariai, mergvakariai, su laidojimu – velionio šarvojimas, raudos.