Minosvaidis (angl. mortar, rus. миномет) – lengvi, paprastai lygiavamzdžiai pabūklai, šaudantys stačia trajektorija specialiais plunksnomis stabilizuotais sviediniais (minosvaidžio minos), paprastai užtaisomi įleidžiant minas pro vamzdžio žiotis. Minosvaidžiai – vieninteliai pro žiotis užtaisomi šių laikų pabūklai.
Vamzdžio pakilimo kampas 45–85°. Tačiau kai kurie gali šaudyti beveik horizontaliai, pvz., rusiško automatinio minosvaidžio „Vasiliok“ pakilimo kampas šaudant nuo -1° iki +85°.
Minosvaidžiai pagal kalibrą paprastai skirstomi į lengvuosius minosvaidžius (iki 60 mm), vidutinius minosvaidžius (60–120 mm) ir sunkiuosius minosvaidžius (>120 mm);
Minosvaidžiai priskiriami lengvajai artilerijai. Minosvaidžių pirmtakai buvo mortyros (angliškai irgi vadinamos mortar), dar nuo XIV a. žinomi artilerijos pabūklai. Pirmieji minosvaidžiai sukurti ir Rusijos kariuomenės naudoti 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos kare. Juos plačiai ėmė naudoti Pirmajame pasauliniame kare kaip ginklą, labai tinkamą apkasų karui.