Nikolajus II

Nikolajus II
Rusijos imperatorius
Romanovų dinastija
Visas vardas	Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas
Gimė	1868 m. gegužės 18 d. Sankt Peterburgas
Mirė	1918 m. liepos 17 d. (50 metų) Jekaterinburgas
Palaidotas (-a)	1998 m. liepos 17 d. Petropavlovsko tvirtovė, Sankt Peterburgas
Tėvas	Aleksandras III
Motina	Dagmara Gliuksburg (Marija Fiodorovna)
Sutuoktinis (-ė)	Aleksandra von Hessen-Darmstadt
Vaikai	Olga Marija Anastasija Tatjana Aleksejus Nikolajevičius
Šventasis
Įšventintas	XX a. pabaigoje
Rusijos imperatorius
Valdė	1894 m. lapkričio 2 d. – 1917 m. kovo 2 d. (22 metai)
Karūnavimas	1896 m. gegužės 26 d. [pagal J.K.: gegužės 14 d.]
Pirmtakas	Aleksandras III
Įpėdinis	de jure Michailas II de facto Georgijus Lvovas
Lenkijos Karalius
Valdė	1894 m. – 1917 m. (~23 metai)
Pirmtakas	Aleksandras III
Įpėdinis	-
Suomijos didysis kunigaištis Valdė 1894 m. – 1917 m. (~23 metai) Pirmtakas Aleksandras III Įpėdinis Fridrikas Karolis Hesė
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Nikolajus II
Parašas

Nikolajus II (dar kitaip Mikalojus II, rus. Николай II, rus. Николай Александрович Романов, 1868 m. gegužės 18 d. Carskoje Selo – 1918 m. liepos 17 d. Jekaterinburgas^[1]) – paskutinis Romanovų dinastijos Rusijos imperatorius.^[2]

Imperatoriumi tapo po tėvo mirties 1894 m. lapkričio 1 d. Nikolajaus II valdymo laikotarpis pasižymėjo sparčiu Rusijos ekonomikos augimu, vykdyta Stolypino žemės reforma. Tuo metu pačiu didėjo socialiniai-politiniai prieštaravimai, augo revoliucinis judėjimas, kuris pasireiškė 1905–1907 m. revoliucija, 1917 m. Vasario revoliucija ir Spalio revoliucija; užsienio politikos svarbiausiais bruožais buvo ekspansija Tolimuosiuose Rytuose, karas su Japonija, Rusijos dalyvavimas Europos valstybių kariniuose blokuose. Kaip valstybės vadovas 1914 m. rugpjūtį patvirtino mobilizacijos skelbimą, kas buvo pirmasis žingsnis į Pirmąjį pasaulinį karą, revoliuciją ir Romanovų dinastijos žlugimą. Per jo valdymo laikotarpį buvusi pasaulinė galia Rusija žlugo karine ir ekonomine prasme.

Nikolajaus II valdymas baigėsi 1917 m. Vasario revoliucijos metu – grįžtantį iš karinio štabo į sostinę imperatoriaus traukinį revoliucionieriai sustabdė Pskove.^[3] Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto brolio Michailo Aleksandrovičiaus labui, kuris tevaldė vieną dieną. Po to buvo laikomas namų arešto sąlygomis Carskojė Selo Aleksandro rūmuose. 1917 m. vasarą Laikinosios vyriausybės sprendimu kartu su šeima ir artimaisiais išsiųstas į tremtį Tobolske, 1918 m. pavasarį bolševikų perkeltas į Jekaterinburgą, kur 1918 m. liepą Ipatjevo namo rūsyje sušaudytas su šeima (žmona, keturiomis dukterimis ir sūnumi) ir keturiais artimaisiais (imperatoriaus gydytoju, tarnu, tarnaite ir virėju).^[4]

2000 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios kanonizuotas kaip tikėjimo kankinys.^[5] Laikomas penktuoju turtingiausiu žmogumi ir antruoju turtingiausiu valstybės vadovu pasaulio istorijoje, jo turtas 1918 m. vertinamas 900 mln. dolerių (atitinka 234 mlrd. eurų 2012 m.).^[6]

1. ↑ Николай II / Шацилло К. Ф. // Никко – Отолиты. – М. : Советская энциклопедия, 1974. – (Большая советская энциклопедия : [в 30 т.] / гл. ред. А. М. Прохоров ; 1969–1978, т. 18).
2. ↑ John L.H. Keep, Nicholas II, tsar of Russia, Encyclopedia Britannica, britannica.com.
3. ↑ Massie, Robert K. Nicholas and Alexandra. Ballantine Books, 2000. P. 412–413 ISBN 9780345438317 (anglų k.)
4. ↑ Massie, Robert K. Nicholas and Alexandra. Ballantine Books, 2000. P. 522. ISBN 9780345438317
5. ↑ Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; nebuvo pateiktas tekstas nuorodoms su pavadinimu vle
6. ↑ Sebastian Cap, L’uomo più ricco della storia, in altervista.com, 2012-10-19. Tikrinta 2020-08-27 (suarchyvuota iš originalo 2013-08-13).