Paleolitas (gr. παλαιός ir λίθος – senasis ir akmuo) arba Senasis akmens amžius – pirmasis akmens amžiaus periodas, kuris prasideda hominidams pradėjus gamintis akmeninius įrankius (prieš maždaug 2,6 mln.)[1][2][3] iki žemdirbystės atsiradimo maždaug 10 tūkst. pr. m. e.[2][3][4] Paleolito metu egzistavo iškastiniai žmonės, taip pat iškastiniai, šiuo metu jau išmirę gyvūnai. Šis laikotarpis apima didžiąją dalį žmonijos egzistavimo istorijos (apie 99 proc.)[3] ir sutampa su geologinėmis kainozojaus eros epochomis – pliocenu ir pleistocenu.
Paleolite Žemės klimatas, jos augalijos ir gyvūnijos pasaulis žymiai skyrėsi nuo dabartinio. Paleolito žmonės gyveno negausiomis pirmykštėmis bendruomenėmis ir naudojosi tik skaldytais akmeniniais įrankiais, nemokėjo jų šlifuoti ar gaminti keramikos. Be akmens įrankiai ir ginklai taip pat buvo gaminami iš kaulo, odos, medžio ir kitų augalinės kilmės medžiagų. Vertėsi medžiokle ir augalinio maisto rinkimu.[5] Žvejyba tik pradėjo atsirasti, o žemdirbystė ir gyvulininkystė buvo nežinomos.
Paleolito pradžia sutampa su pirmųjų beždžionžmogių (archantropų), priklausiusių Oldovajaus Homo habilis tipui, atsiradimu. Paleolito pabaigoje hominidų evoliucija baigiasi šiuolaikinio žmogaus atsiradimu (Homo sapiens sapiens). Pačioje paleolito pabaigoje žmonės ėmė kurti seniausius meno kūrinius, atsirado religinių kultų egzistavimo ženklų (ritualai ir laidojimai).[5][6][7][8] Paleolito klimatas keitėsi kelis kartus nuo ledynmečių iki tarpledynmečių, tapdavo tai šiltesnis, tai šaltesnis.
Paleolito pabaiga laikoma maždaug prieš 10–12 tūkst. metų.
Paleolitas, kaip ir akmens amžius, skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvąjį, vidurinįjį ir vėlyvąjį. Paleolitą pagal būdingiausius archeologijos paminklus į Ašelio, Lateno, Šelio, Mustjė, Solutro, Orinjako, Madleno ir Robenhauzo kultūrų laikotarpius, remdamasis paleontologine medžiaga pirmasis suskirstė Gabrielis de Mortiljė.[9]
{{cite book}}
: Patikrinkite |isbn=
reikšmę: invalid character (pagalba)