Reformacija

Europos istorija
Senoji Europa
Antika
Egėjo civilizacija
Helada, Ilyrija, Trakija, Italija, Norikas, Retija, Ispanija, Britanija, Galija
Romos imperija, Germanija, Dakija, Skitija, Hibernija
Viduramžiai
Ankstyvieji > Brandieji > Vėlyvieji
Naujieji laikai
Renesansas, Reformacija
Barokas
Švietimo amžius
Napoleonmetis > XIX amžius
Pirmasis pasaulinis karas
Naujausieji laikai
Tarpukaris
Antrasis pasaulinis karas
Šaltasis karas
Europos Sąjunga

Reformacija (lot. reformatio 'pertvarkymas') – religinis sąjūdis XVI2XVII a. Europoje, siekęs reformuoti Romos katalikybės doktriną, kultą, bažnyčią.^[1]

Reformacijos pradininku laikomas anglas Džonas Viklifas. Po jo – Janas Husas, kuris 1415 m. liepos 6 d. buvo sudegintas Konstancoje. Jo veikla padėjo pamatus Martyno Liuterio mokymui po šimto metų. Reformacijos pradžia laikomi 1517 metai, kai Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė savo garsiąsias 95 tezės, prikalęs jas prie bažnyčios durų.

Reformacija davė pradžią protestantizmui ir krikščionybės atšakoms:

• Liuteronybė – susikūrė 1517 m., jos pradininkas buvo Martynas Liuteris, kuris pripažino tik du sakramentus (komunija ir krikštas), propagavo Biblijos skaitymą balsu, psalmių giedojimą, liturgiją liaudies kalba, komuniją su vynu ir duona. Liuteris neigė popiežiaus neklystamumą, indulgencijas, atsisakė celibato.
• Anglikonybė – susikūrė 1534 m., jos pradininkas buvo karalius Henrikas VIII, atskyręs Anglijos bažnyčią nuo katalikybės, taip protestuodamas prieš popiežiaus sprendimą neanuliuoti jo santuokos. Henrikas VIII konfiskavo bažnyčios turtą, panaikino celibatą.
• Kalvinizmas – susikūrė 1536 m., jo pradininkas buvo Jonas Kalvinas, kuris propagavo predestinacijos doktriną.

1. ↑ Reformacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-12-10.