Ritualas

Ritualas (< lot. rītus 'apeiga, paprotys' < ide. *ar- 'judėti, sujudinti; pritaikyti, sieti'),^[1][2] apeiga^[3] – nustatyta apeiginių veiksmų tvarka, kuria pagerbiama šventybė. Viena esminių religinio kulto dalių.^[4] Platesne prasme – ritualas yra bet koks socialiai formalizuotas apeiginis elgesys.^[5] Ritualas yra istoriškai susiklosčiusi ir simboliškai kodifikuota veiksmų seka, išreiškianti tam tikrus socialinius ir kultūrinius tarpusavio santykius (kokių nors vertybių, autoritetų pripažinimas, esamos socionormatyvinės sistemos patvirtinimas ir pan.).^[6]

Ritualas yra konservatyviausia, mažiausiai kintanti religinio elgesio dalis. Ritualas glaudžiai susijęs su visuomenės elgesio normų ir socialinės tvarkos patvirtinimu: rituališkumas būdingas etiketui, papročiams, diplomatiniam etiketui.^[6]

Arnoldas van Genepas išskyrė pagrindines tris ritualo struktūrines dalis: atsiskyrimas, perėjimo akimirka, įsitraukimas. Tokias struktūras jis pastebėjo šeimos švenčių metu, keičiantis žmogaus statusui (gimtuvės, krikštynos, vestuvės, laidotuvės), kalendorinių papročių cikluose. Ritualas socialinę klasifikaciją ir kultūrinę tvarką įveda į gamtinės aplinkos bei socialinius žmonių gyvenimo reikalus. Pasak Viktoro Ternerio, ritualas susideda iš simbolių, kurie atspindi ne tik struktūrą, bet ir nestruktūruotumą. Ternerio teigimu, ritualas yra formalizuotas, priskirtinis (tačiau nerutininis, nekasdienis) elgesys, atliekamas tikėjimų į mistines būtybes ar galias progomis.^[5] Struktūralistai, tokie kaip Klodas Levi-Strosas, ritualą traktavo kaip simbolinę kalbą, pasiduodančią struktūrinės kalbotyros metodinei analizei.

Vladimiras Toporovas ritualą laikė tapačiu mitui ir pažymėjo, kad tiek mitas, tiek ritualas išreiškia perėjimą nuo gamtiško ir biologiško, prie kultūros ir socialumo. Ritulas įcentrina simbolinį kosmosą, suteikia jam turinį. Ritualo tvarkos pažeidimas traktuojamas kaip pasaulio tvarkos sugriovimas, turintis sociumui žalingų pasekmių. Toporovas pabrėžia, kad ritualo metu įvairios simbolinės sistemos (kalba, gestai, mimika, pantomima, choreografija, daina, muzika, spalvos, garsai ir kt.) susilieja į nedalomą visumą. Tokiu požiūriu, ritualas yra ir įvairių menų ištaka.^[7]

1. ↑ Julius Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Tübingen–Bern–Munich: A. Francke. p. 55-61.
2. ↑ Toliau galima sąsaja ir su riedėti, ristis, eiti ratu: žr. Dainius Razauskas, „Ritimai – lietuviškas ritualo pavadinimas ir jo kilmė.“ Gamta ir religija [Senovės baltų kultūra, t. 7], Vilnius: Versus aureus / Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006 [2005], p. 220–275.
3. ↑ Apeigos. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-05.
4. ↑ Ritualas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
5. ↑ ^{5,0 5,1} Vytis Čiubrinskas. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos. Kaunas: VDU, 2007.
6. ↑ ^{6,0 6,1} Ритуал,Большая советская энциклопедия, T. XXII (Ремень—Сафи). – Москва: Советская энциклопедия, 1975
7. ↑ С. В. Глазко. Ритуал как ключевое явление мифопоэтической традиции, Известия Уральского государственного университета. Сер. 1, Проблемы образования, науки и культуры. – 2010. – N 6 (85), ч. 2. – С. 278–282.