Scholastika

Scholastika (t. p. scholasticizmas) (iš lot. schola – mokykla) – mokslo, filosofijos, teologijos kryptis Vakarų Europoje (ir Bizantijoje) viduramžiais.^[1] Sąvoka naudojama apibūdinant tiek metodą, tiek sistemą. Paprastai kalbant apie scholastiką turima galvoje Vakarų filosofiją ir teologiją, nors kinų, indų, islamo filosofinėse sistemose taip pat galime atrasti kažką panašaus į scholastiką.

Scholastikos periodas Vakarų filosofijos istorijoje seka po patristinės filosofijos, o scholastiką keičia pozityvioji filosofija.

Vakarų krikščioniškojo pasaulio scholastikai (IX–XV a.) būdinga tai, kad mokslas ir filosofija remiasi krikščioniškosiomis tiesomis, kurios suformuluotos dogmose. Tačiau buvo išsakyta ir daug minčių, kurios nesutiko su krikščionybės dogmomis. Scholastikos vystymosi etapai:

1. Ankstyvoji scholastika (IX–XII a.), atsirado laiku, kai mokslas, filosofija, teologija nebuvo griežtai atskirti ir tarpusavyje persipynę. Šiuo laikotarpiu scholastikai būdingas scholastinio principo formulavimas apmąstant specifinę veiklą ir specifinius mąstymo rezultatus ginče apie universalijas. Pagrindiniai atstovai: Eriugena, Abeliaras, Anzelmas Kenterberietis, Bonaventūra.
2. Vidurinioji scholastika (XIII a.). Jai būdingas galutinis mokslo ir filosofijos atskyrimas nuo teologijos, taip pat Aristotelio mokymo įvedimas į Vakarų filosofinę mintį, per lotyniškus Aristotelio vertimus. Formuojasi didžiųjų vienuolių ordinų filosofija, ypač pranciškonų ir dominikonų, taip pat pažymėtinos Alberto Didžiojo, Tomo Akviniečio, Dunso Skoto sistemos. Vėliau sekė ginčas tarp Augustino, Aristotelio ir Averojaus šalininkų, ginčas tarp Tomo Akviniečio ir D. Skoto pasekėjų. Tai didžiųjų filosofinių – teologinių enciklopedijų laikotarpis. Tarp kitų žymių scholastikos atstovų paminėtinas Rodžeris Beikonas.
3. Vėlyvoji scholastika (XIV–XV a.). Jai būdinga racionalistinė sistematizacija (dėl kurios scholastika įgavo blogą vardą), tolimesnis mokslinio ir gamtos filosofijos vystymasis, logikos ir iracionaliosios metafizikos vystymas bei galutinis mistikos atskyrimas nuo bažnytinės teologijos, kuri tapo vis mažiau pakanti. Pagrindiniai atstovai Nikolajus Kuzietis, Viljamas Okamas, Dantė.

Humanizmo, Renesanso ir Reformacijos laikotarpiu scholastika nustojo būti vienintele Vakarų mokslo ir filosofijos dvasine forma.

1. ↑ Scholastika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012