Suomijos pilietinis karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Suomijos pilietinis karas – 1918 m. sausio 27 – gegužės 5 d., netrukus po Suomijos nepriklausomybės paskelbimo, vykęs ginkluotas konfliktas tarp Suomijos socialistų ir nepriklausomybę palaikiusių politinių grupių. Pilietinio karo priežastimis buvo vidiniai Suomijos visuomenės prieštaravimai bei revoliuciniai įvykiai Rusijoje, kurios autonomine dalimi Suomija buvo iki nepriklausomybės paskelbimo. Carui atsisakius Rusijos imperijos ir Suomijos didžiosios kunigaikštystės sosto po 1917 m. Vasario revoliucijos Suomijoje prasidėjo konstitucinė krizė. Pirmojo pasaulinio karo sukelta maisto produktų krizė kartu su Rusijos bolševikų propaganda radikalizavo ir militarizavo darbininkų judėjimą.

1918 m. sausio mėn. socialistai pabandė įvykdyti perversmą. Revoliucijos metu pietinėje Suomijos dalyje darbininkija paskelbė Suomijos socialistinę liaudies respubliką, tačiau šiaurinėje šalies dalyje įsitvirtino konservatyviosios nepriklausomybės šalininkų jėgos. Po to, kai konservatyviosioms "baltųjų " pajėgoms, kurioms vadovavo Carl Gustaf Emil Mannerheim, pavyko geriau nei raudoniesiems parengti savo kovinius būrius karui, „baltieji“ kovo viduryje pradėjo puolimą ir po sunkių kovų užėmė Tamperę. Į pietus taip pat pajudėjo vokiečių karinės pajėgos, kurios atėjo baltiesioms į pagalbą. Balandžio pabaigoje užėmus Vyborgą iki gegužės pradžios pasidavė paskutiniai sukilėliai. Švedija liko neutrali, o Rusija atitraukė savo armiją. Nugalėjusių „baltųjų“ vadai valdė šalį kitus du dešimtmečius. Per karą žuvo apie 37 tūkst. žmonių, dauguma įkalinimo stovyklose nuo gripo ir kitų ligų.