Vokietijos suvienijimas

Šis straipsnis apie 1871 m. Vokietijos žemių suvienijimą į Vokietijos imperiją. Apie 1990 m. Rytų ir Vakarų Vokietijos susivienijimą į dabartinę Vokietiją skaitykite straipsnyje Vokietijos susivienijimas.

Vokietijos suvienijimas (vok. Deutsche Einigung) į politiškai ir administraciškai integruotą valstybę oficialiai įvyko 1871 m. sausio 18 d., Veidrodžių salėje, Versalio rūmuose Prancūzijoje. Vokietijos žemių valdovai, išskyrus Austriją, susirinko paskelbti Prūsijos karalių Vilhelmą I iš Vokietijos imperatoriumi po prancūzų kapituliacijos Prancūzijos-Prūsijos kare. Faktiškai Vokietijos valstybių vienijimas jau buvo prasidėjęs anksčiau per formalius ir neformalius aljansus tarp vokiečių valstybių valdovų. Skirtingi vokiečių valstybių interesai beveik šimtmetį trukdė vienijimosi procesui, kuris prasidėjo Napoleono karų laikotarpiu, kai 1806 m. buvo panaikinta Šventoji Romos imperija ir ėmė stiprėti vokiečių nacionalizmas.

1871 m. susivienijimo aktas tebuvo vienas epizodas ilgame vienijimosi procese. Šventosios Romos imperijos imperatorius dažnai vadintas "Visų Vokietijų imperatoriumi". Nuo Karolio Didžiojo laikų Rytų Frankų karalystė buvo valdoma per hercogystes, kurios daugeliu atveju buvo de facto savarankiškos valstybės. Didžioji šalies dalis buvo kalnuota ir geografiškai atskirtos teritorijos ilgą laiką suformavo ir išlaikė kultūrinius, kalbinius ir religinius skirtumus. Tik XIX a. transporto ir komunikacijų plėtra šiuos regionus vėl ėmė artinti vieną prie kito. Europos liberalizmas siūlė intelektualų pagrindą susivienijimui, metant iššūkį dinastiniams ir absoliutinio valdymo socialinės ir politinės organizacijos modeliams.

Šventoji Romos imperija, jungusi daugiau nei 500 nepriklausomų valstybių, buvo panaikinta, kai 1806 m. rugpjūčio 2 d. imperatorius Pranciškus II atsisakė sosto per karą su Trečiąją koalicija. Ekonominiu aspektu Prūsijos Zollverein (muitų sąjungos) sukūrimas 1818 m. ir jos vėlesnis išsiplėtimas įtraukiant ir kitas Vokietijos Konfederacijos žemes, sumažino konkurenciją tarp valstybių.

Po 1866 m. Austrijos-Prūsijos karo, kurį laimėjo Prūsija O. fon Bismarkas prijungė prie Prūsijos kai kurias teritorijas ir 1867 m. su kitomis vokiečių valstybėmis įkūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą ir tapo jos kancleriu. Į šią valstybių sąjungą Austrija jau neįėjo. Į Šiaurės Vokietijos sąjungą neįėjo ir kelios pietinės Vokietijos valstybės, kurios priešinosi suvienijimui tokia forma. Nesutarimai tarp protestantiškų Šiaurės Vokietijos valstybių ir katalikiškų prietinių žemių buvo stiprūs nuo Reformacijos laikų. Tikybiniu vokiečių susiskaldymu XVII a. ypač naudojosi Prancūzija ir ilgą laiką jis trukdė Vokietijos susivienijimui.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Stilius, vertimo klaidos, neperskaitomi beprasmiškis sakiniai Jei galite, sutvarkykite.