Apvaisinimas in vitro

Apvaisinimas in vitro (lot. in vitro – stikle, mėgintuvėlyje) – tai pagalbinio apvaisinimo būdas, kurio metu moters kiaušialąstė yra apvaisinama laboratorinėmis sąlygomis, susidariusi zigota palaikoma iki tam tikros savo raidos stadijos, o paskui gemalas įvedamas į gimdos ertmę.^[1]

Metodas išvystytas nustačius tokius nevaisingumo atvejus, kai yra visiškas gimdos kaklelio arba kiaušintakio nepraeinamumas, nors kiaušidžių funkcija yra normali (tuomet gaminasi kiaušinėlis, kurio negali pasiekti spermatozoidai). Dabar apvaisinimas mėgintuvėlyje yra taikomas ir esant kitokioms nevaisingumo priežastims.

Apvaisinimą in vitro sugalvojo anglai, todėl pirmasis kūdikis, kuris buvo pradėtas mėgintuvėlyje (Luiza Braun), gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 metų liepos 25 d., naudojant cezario pjūvį.^[2] Iki 2023 m. pasaulyje naudojant šį metodą yra gimę apie 12 mln. vaikų.^[3]

1. ↑ „In vitro fertilization“. Britannica. 2024-02-22. Nuoroda tikrinta 2024-02-22.
2. ↑ Walsh, Fergus (14 July 2008). „30th birthday for first IVF baby“. BBC. Nuoroda tikrinta 9 August 2020.
3. ↑ „In vitro fertilisation is struggling to keep up with demand“. The Economist. ISSN 0013-0613. Nuoroda tikrinta 2024-02-22.