Identitetas (lot. identitatis – „tapatybė“; tapatumas) – asmenybės vidinė vienovė, išgyvenama kaip savo paties Aš. Kaip viena iš esminių antropologijos sąvokų identitetas suprantamas ne tik kaip tapatinimasis, bet ir gretinamas su sąvoka kitoniškumas.[1][2]
Pirmas tapatumo sąvoką psichologijoje pavartojo Zigmundas Froidas, aiškindamas, kaip vaikas perimą jam reikšmingų žmonių elgesį, prisiima moters arba vyro vaidmenį. Išsamiau tapatumo esmę atskleidė Erikas Eriksonas. Ego identitetas laikomas pagrindine jo psichologinės raidos teorijos sąvoka. Eriko Eriksono nuomone, žmogus ieško savo tapatumo visą gyvenimą, tačiau paauglystėje, dėl didelių fizinių bei kognityvinių pokyčių ir dėl būtinybės pasirinkti profesiją, tapatumo klausimai ypač išryškėja.
Eriko Eriksono ir J. Marcia nuomone, asmens tapatumas gali būti suteiktas arba sukonstruotas. Motina suteikia vaikui „vaiko“ vaidmenį, religinė bendruomenė suteikia tam tikrą vaidmenį savo nariui ir t. t. O tapatumą žmogus konstruoja, spręsdamas, kuo būti, prie kurios grupės šlietis, kokias vertybes pasirinkti. Toks tapatumas – sprendimo proceso padarinys. Prisiėmę tapatumą arba apsisprendę, asmenys įgyja vidinio vientisumo jausmą.