Infliacija

Infliacija (lot. inflatio – išpūtimas) – bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.^[1][2][3]

Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas, kai tuo pačiu metu sumažėja lygiai tokio paties dydžio grupės prekių kainos nesukelia infliacijos. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Įprastai esant nedidelei infliacijai vienos prekės kaina nekyla po truputį kiekvieną mėnesį. Ji gali pakilti net keliais dešimtimis nuošimčių vieną kartą per kelerius metus, bet jei išlaidos tai prekei sudaro nedidelę dalį išlaidų, toks vienos prekės kainos pakilimas nesukelia didesnio infliacijos šuolio.

Ekonomikos teorijoje vyrauja nuomonė, kad nedideli infliacijos tempai (2–3 % per metus) yra naudingi. Dėl tokios infliacijos pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realios gamybos apimtys ir mažėja nedarbas. Viršijus šį lygį ekonomikos augimo tempai pradeda mažėti. ECB, FED ir kitų šalių centriniai bankai stengiasi palaikyti 2 % infliacija lygį, kuris neigiamai nepaveikia nei gyventojų taupymo ar vartotojų pinigų leidimo įpročių, nei įmonių ar investuotojų investicinių sprendimų. Reguliuodami infliaciją centriniai bankai gali koreguoti bazines palūkanų normas. Pvz., ECB gali daryti įtaką EURIBOR, t. y. mažinti arba didinti skolinimosi sąnaudas bankams kas galiausiai atsiliepia kredito įkainiams. Prasidėjus recesijai siekiama sumažinti palūkanų normas ir tokiu būdu paskatinti įmonių ir gyventojų kreditavimą, o prasidėjus ekonomikos perkaitimui priešingai siekiama padidinti palūkanų normas, kad įmonės apdairiau investuotų į plėtrą, gyventojai mažiau imtų vartojimo bei būsto paskolų. Nevaldant infliacijos galima atlyginimų augimo spiralė (atlyginimai pradeda augti sparčiau nei darbo našumas, taip prarandamas šalies konkurencingumas), susidaro nekilnojamo turto burbulas ir tuo pačiu mažėja būsto įperkamumas, taip pat mažėja realusis darbo užmokestis net ir kylant atlyginimams, gali kilti ir kiti nepageidaujami reiškiniai. Nevaldant infliacijos centriniai bankai praranda pasitikėjimą jų vykdoma monetarine politika, o valstybė – fiskaline politika (nuvertėja valiuta, kartais neišvengiama devalvacija, valstybės nemokumas). Ūkio istorijoje žinomi ir hiperinfliacijos, stagfliacijos atvejai. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais stebima bendra pasaulinės infliacijos mažėjimo tendencija (dėl ekonomikos globalizacijos ir tarptautinių finansų rinkų), vis dažniau reiškiasi defliacija.^[1][2][4]

Vidutiniai metiniai infliacijos tempai Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo 1991 m. buvo 224,7 %, o 1992 m. siekė 1 163 %, 1993 m. nukrito iki 118,7, o stabilizavosi 1999 m. kuomet buvo užfiksuota 0,7 % kainų augimo lygis. 2003 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo defliacija, t. y. buvo neigiamas kainų augimo lygis (-1,1 %). Vėliau infliacija pradėjo augti ir per pasaulinę finansų krizę 2008 m. pasiekė 8,5 % lygį, 2009 m. smuko iki 1,3 % ir vėl stabilizavosi.^[1][5] Po COVID 19 pandemijos ir 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą bei po to kilusios energetinės krizės kainos išaugo iki dviženklių augimo tempų.^[6]

1. ↑ ^{1,0 1,1 1,2} Infliacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-01.
2. ↑ ^{2,0 2,1} Vainienė, Rūta. „Infliacija“. Verslo žinios (Ekonomikos terminų žodynas). Nuoroda tikrinta 2023-01-07.
3. ↑ „Inflation“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-01-07.
4. ↑ „Penki dalykai, kuriuos reikia žinoti apie ECB“. Europos Centrinis Bankas. 2015-07-10.
5. ↑ „Infliacija“. Valstybės duomenų agentūra. Nuoroda tikrinta 2023-01-07.
6. ↑ „Infliacija gruodį mažėjo trečią mėnesį iš eilės, tačiau kainos išlieka 20% aukštesnės nei prieš metus“. Verslo žinios. Nuoroda tikrinta 2023-01-07.