Islamo menas

Islamo menas – meno tradicijos, nuo VII a. paplitusios islamo pasaulyje. Iš pradžių islamo menas plito arabų sukurtame Kalifate, vėliau ir arabų užkariautuose kraštuose, Indijoje, Turkijoje, kai kuriose Vidurinės Azijos, Kaukazo ir Pietų Europos šalyse (Ispanijoje, Italijoje – Sicilijos saloje, Graikijoje – Kretos saloje, Balkanų valstybėse).^[1]^[2]

Islamo menas labiausiai pasireiškė architektūroje, kaligrafijoje, tekstilėje, keramikoje, stiklo apdirbime. Šios meno tradicijos susiformavime didelę reikšmę lėmė religinės islamo tradicijos, draudžiančios vaizduoti žmogų, todėl daugiausia vaizduoti abstraktūs geometriniai, augaliniai motyvai (arabeska).

Islamo menas akumuliavo ir sujungė įvairias ikiislamines meno tradicijas, paplitusias Artimųjų Rytų regione: romėnų, senovės graikų, Bizantijos, Persijos meną, islamo pasaulio periferijoje – kitų vietinių kultūrų (Vidurio Azijos, Kinijos, Vakarų Afrikos, berberų, indų ir kt.) menines tradicijas.

↑ Islamo architektūra. Islamo menas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
↑ Islamo menas. Islamo menas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005

[1] Islamo architektūra. Islamo menas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005

[2] Islamo menas. Islamo menas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005

[1]

[2]