Kaimas – istoriškai susiklostęs teritorinis (Lietuvoje iki 1945 m. ir administracinis bendruomeninis) vienetas su gyvenviete, kuri mažesnė už miestą. XIII–XV a. kaimu buvo vadinama ir lietuvių feodalo gyvenvietė, kiemas. Kaimas, kuriame gyvenvietės ir nuolatinių gyventojų nebėra dėl politinių, demografinių ar kitų priežasčių, taip pat lieka kaimo kadastrine vietove, žymima topografiniuose žemėlapiuose. Dažniausiai kaimu laikoma iki 5 tūkst. gyventojų turinti gyvenvietė, nors kiekvienoje valstybėje šis skaičius yra nustatomas skirtingai.