Kalyba

Kalyba – dailės rūšis, kuomet iš metalų gaminami įvairūs, daugiausia taikomosios dekoratyvinės dailės, dirbiniai – papuošalai, skulptūros, reljefai, buities reikmenys, monetos, interjero ir eksterjero elementai (tvorelės, vartai, grotos, baliustrados, iškabos ir kt.). Kalybos dirbiniai dažnai būna dažomi, emaliuojami, dekoruojami, raižomi, paauksuojami.

Lietuvoje kalyba prasidėjo I m. e. tūkstantmetyje – tada iš metalo gaminti ginklai, papuošalai, karių ir jų žirgų aprangos elementai. Nuo 1489 m. Vilniuje veikė monetų kalykla, ten taip pat buvo kalami ir medaliai, papuošalai. XVI-XVIII a. kalybos technika buvo kuriami sakraliniai dirbiniai, grotos, pertvaros, skrynių apkaustai, varpinių, koplytstulpių kryžiai, baltiškieji kryžiai (saulutės). Metalo kaliniais buvo puošiamos karietos, vežimai, rogės. XIX a. įsigalėjus metalo štampavimo technologijai kalybos praktinė reikšmė sumenko, tokiu būdu daugiau gaminti dekoratyviniai dirbiniai (žvakidės, šviestuvai, skulptūros, kompozicijos, papuošalai), fasadų, viešųjų erdvių elementai (iškabos, fontanai, tvorelės, grotos)^[1].

1. ↑ Kalyba. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 184