Kopa – vėjo supustyta smėlio kalva smėlėtuose pajūriuose, paežerėse, paupiuose, dykumose. Jos slenka vyraujančio vėjo kryptimi nuo kelių centimetrų iki kelių metrų per metus. Kopos yra dviejų rūšių: judriosios ir nejudriosios, kitaip negyvosios. Kai kopos apauga augalija, jos nustoja judėti ir tampa negyvosiomis kopomis. Senosios Lietuvos pajūrio kopos susidarė prieš 5000–6000 metų. Kuršių nerijos kopos susidarė prieš 200 metų.[1]