Ladino kalba

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ladino kalba (Ladino) arba žydų-ispanų kalba (judeo-español/גֿודֿיאו-איספאנייול/Ђудео-Еспањол; t. p. Dzhudezmo, Djudeo Spañol, حاكيتيا/Hakitia, Español sefardita ir kt.) – romanų kalba (indoeuropiečių kalbų šeima), kuri susidarė žydų sefardų bendruomenėje senosios ispanų kalbos pagrindu. Seniau ladino plačiai vartota sefardų, gyvenusių Osmanų imperijoje (Balkanuose, Turkijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje), taip pat Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Maroke, Jungtinėje Karalystėje. Dabar kalbėtojų skaičius gerokai sumažėjęs – dauguma jos vartotojų dabar gyvena Izraelyje (sefardų palikuonys, ~100 tūkst.), ženkli bendruomenė (~10 tūkst. žmonių) yra Turkijoje (daugiausia Stambule).

Ladino kalba susiklostė Iberijos pusiasalyje gyvenusių žydų sefardų terpėje. Kaip ir aškenaziai, sefardai neteko gimtosios hebrajų kalbos, bet perėmė vietinių gyventojų kalbą. Sefardų mokslininkai iš hebrajų ir arabų kalbų į ispanų vertė tekstus ir prisidėjo prie ispanų kalbos prestižo kėlimo ir jos dabartinės kastlietiškosios atmainos susidarymo. XV a. pab. iš Ispanijos ir Portugalijos išvarius žydus, dauguma jų persikėlė į Osmanų imperiją. Ten jie perėmė ir vietinių kalbų (turkų, arabų, serbų, graikų) žodyno. Kadangi bendruomenės tapo atskirtos ir išsibarsčiusios, didėjo skirtumai tarp jų vartamų ladino tarmių. Iš sefardų kalbos plito skoliniai ir atvirkštiniu būdu, o per žydų pirklius – į užjūrio kalbas (pvz., kreolinę Karibų kalbą papiamento). Ladino naudota judaizmo atskilėlių sabatėjų liturgijoje. XX a. dėl holokausto ir tautinių valstybių, diegusių valstybinės kalbos pirmenybę, susikūrimo ladino kalba Europoje iš esmės išnyko. Ją išsaugojo į Izraelį persikėlę sefardai, tačiau jaunesnioji karta perėjo prie hebrajų kalbos. Turkijoje, Lotynų Amerikoje gyvenantys sefardai taip pat buityje daugiausia vartoja vietines kalbas. Izraelyje ir Ispanijoje rengiamos radijo laidos ladino kalba, ypač gyvybinga išlieka senųjų sefardų dainų atlikimo tradicija. Ladino kalbą liturgijoje tebenaudoja Sarajevo, Turkijos žydai, dalis sefardų bendruomenių JAV. Izraelyje, JAV leidžiama ladino spauda, vietomis universitetuose yra kalbos kursai.

Seniausi ladino tekstai buvo hebrajų tekstų vertimai, skirti neraštingiems serfardams. Pirmas toks žinomas tekstas yra 1510 m. Stambule išleistos gyvulių apeiginio skerdimo taisyklės Dinim de shehitah i bedikah. Vėliau įvairūs sefardų rabinai šia kalba skelbė savo veikalus. Nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. pr. Osmanų imperijoje išleista daug pasaulietinės ladino literatūros – daugiausia spaudos, verstinių romanų, nuotykinių istorijų, taip pat pjesių, poezijos. 2001 m. išleistas ir anglų kalbą išverstas sefardų folkloras, anekdotai. 2012 m. Mošė Haelionas į ladino išvertė graikų „Odisėją“.

Ladino kalbos pagrindą sudaro ispanų kalba – jos pietinės, andalūziškos tarmės (būdingas ella tarimas kaip eya ir seseo – vienodas s ir c tarimas). Priešingai nei dabartinėje ispanų kalboje, j tariama kaip š arba dž. Taip pat g prieš i ir e virsta ne ch, o ž, išsaugotas pirminis z tarimas, aiškiai daromas skirtumas tarp garsų b ir v. Ladino kalba išlaikiusi senesnių žodžių lyčių, dažnai artimesnių portugalų kalbai. Religinėje, instituciniame žodyne išlaikyti hebrajiški, aramėjiški žodžiai.

Iki XIX a. ladino užrašymui (ypač religiniams tekstams) naudotas hebrajų raštas (raši rašysena). Vėliau vietos bendruomenės savo reikmėms pritaikė vietinių kalbų rašmenis (turkų, serbų kirilicą). Dabar plačiausiai naudojamas fonetinis užrašymas lotynų raštu. Ispanakalbėse šalyse ladino dažnai užrašoma pagal dabartines ispanų kalbos rašybos taisykles.