Lengvoji atletika

Lengvoji atletika – integralinė sporto šaka, apimanti ėjimo, bėgimo, metimų, šuolių rungtis. Pavadinimas kilęs nuo gr. athlon – „varžybos, kova“, o žodis „lengvoji“ naudojamas atskirti šią sporto šaką nuo sunkiosios atletikos (sunkumų kilnojimas, imtynės). Nuo pirmųjų 1896 m. vasaros olimpinių žaidynių įtraukta į olimpinę programą.

Primityvia forma lengvosios atletikos varžybos buvo rengiamos Senovės Egipte prieš daugiau kaip 4000 metų ir tik apie 1500 m. pr. m. e. jos buvo susistemintos Kretoje. Vėliau kretiečių pavyzdžiu pasiekė ir achajų. Žodis „atletas“ kilo iš graikiško žodžio „athlos“, reiškiančio rungtyniavimą, o „stadionas“ iš senovės graikų atstumo mato, kuris lygus maždaug 180 metrų.

Atletika buvo vienintelė sporto šaka pirmojoje Graikijoje vykusioje Olimpiadoje 776 m. pr. m. e. Bėgimo, šuoliavimo ir pan. varžybas organizuodavo ir kitose šalyse, tačiau jos dažnai buvo ne sportinio, o kovinio pobūdžio. Naujosios lengvosios atletikos rungtynės, kuriose daugiausia buvo varžomasi bėgimo ir ėjimo rungtyse, pradėtos rengti Anglijoje XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje. Pirmosios rungtynės tarp profesionalių atletų ir lažybos dėl jų rezultatų atsirado XIX a. pradžioje. Apie 1860 metus varžybos išpopuliarėjo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose, o 1866 m. įvyko pirmasis oficialus Jungtinės Karalystės lengvosios atletikos čempionatas. Vėliau šis sportas ėmė populiarėti JAV ir žemyninėje Europos dalyje. Pirmosiose naujųjų laikų olimpinėse žaidynėse buvo varžomasi daugiausiai bėgimo ir stadiono rungtyse.