Lenkijos-Lietuvos totoriai

Lenkijos-Lietuvos totoriai – totorių subetnosas, gyvenantis buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje: Lietuvoje – ~4 tūkst., Baltarusijoje – virš 10 tūkst., Lenkijoje – virš 5 tūkst. Savo gimtosios kalbos nebevartoja, kalba lietuviškai, baltarusiškai, lenkiškai. Naudoja lotynišką rašto sistemą ir kirilicą. Tikintieji – musulmonai-sunitai.

Kaip atskira etninė grupė Lenkijos-Lietuvos totoriai susidarė XIV a. pab. – XV a. pr. LDK teritorijoje. Jų pagrindą sudarė LDK kariuomenėje tarnavę totoriai, kilę iš Aukso Ordos, vėliau – iš Didžiosios Ordos, Nogajų Ordos ir Krymo chanato. XV a. pirmoje pusėje LDK totoriai buvo sudarę vasalinę Džagoldajaus valstybę. Chano Dželaletdino pulkas kovėsi Lietuvos-Lenkijos pusėje Žalgirio mūšio metu.

Lenkijos-Lietuvos totoriai atsidūrė gan skirtingose kultūrinėse, socialinėse sąlygose ir palaipsniui pradėjo asimiliuotis su vietinėmis tautomis. XVI a. pab. pradėjo vartoti rusėnų kalbą, vėliau, dėl prasidėjusios polonizacijos, dalis perėmė lenkų kalbą. Religinėje literatūroje pradėjo naudoti modifikuotą arabišką raidyną (baltarusių arabų raidyną). Religiniais totorių centrais tapo Varšuva ir Vilnius (ypač Lukiškės), ten veikė totorių sąjungos, leista spauda, buvo muftiatas. Karų, okupacijų metais daug totorių mečečių sunyko, nusilpo socialinė veikla.

Dabar Lietuvoje gyvena apie 4000 totorių, daugiausia Vilniaus, Alytaus rajonuose, Kaune, mažesnės totorių grupės gyvena visoje šalyje. Veikia 4 totorių mečetės. Veikia Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga, leidžiamas mėnraštis „Lietuvos totoriai“, vyksta įvairūs renginiai.