Njaja (skr. न्याय = IAST: nyāya- „taisyklė, kanonas, logika“) – Indijos filosofijos srovė, viena iš šešių astikos ir hinduizmo filosofijos mokyklų. Njaja dar vadinama tarkašastra (įrodinėjimo ir argumentavimo mokslu), hetušastra (priežasčių mokslu). Njaja nustato pagrindines filosofinio disputo taisykles ir identifikuoja pagrindines diskusijos temas: siela, fizinis pasaulis, Dievas, išsivadavimas.[1] Njajos filosofijos mokykla kelią į laisvę ir tiesos pažinimą grindžia logika. Jos tikslas išsklaidyti klaidingą supratimą, kuri aptemdo sielas.[2] Nors jie ir pripažįsta neginčijamą vedų autoritetą, tačiau savo pažinimo koncepciją grindžia nuo pirminio teksto nepriklausančiais principais. Njajos mąstytojai išsivadavimą laiko galutiniu gyvenimo tikslu, tačiau kartu pabrėžia ir akivaizdumo reikšmę tikrovės pažinimui. Anot jų, viską, išskyrus vedas, reikia vertinti kritiškai (abejoti ir diskutuoti). Tik tuo keliu einant galima pažinti tiesą.[3]
Njaja susiklostė tarp III a. pr. m. e. ir II a. m. e. Svarbiausias veikalas – Gautamos „Njajasūtra“ (5 dalys, 528 sentencijos). Kiti svarbūs veikalai – „Njajasūtros“ komentarai: Vatsjajanos „Njajabhašja“ (II–V a.) Udjotakaros Bharatvajaus „Njajavartika“ (VI a.), Vačaspačio Mišros „Njajavartikatatparjatyka“ (IX a.).
XI a. susiklostė filosofinė sistema, vadinama naująja njaja (navja njaja), skirta daugiausia epistemologiniams klausimams. Gangešo traktate „Tatvačintamani“ (XII a.) itin išplėtota formalioji techninė logikos kalba.[4]
Njaja postuluoja 16 kategorijų (padarthų):