Radioteleskopas

Radioteleskopas – astronominių objektų skleidžiamas radijo bangas priimantis teleskopas.^[1]

Kai kurie dangaus kūnai ir ūkai spinduliuoja radijo bangas. Per Žemės atmosferą sklinda bangos, kurių ilgis (dažnis) tarp 1 mm (300 GHz) ir 200 m (10 MHz). Trumpesnes negu 1 mm radijo bangas sugeria Žemės atmosferos vandens garai, ilgesnes negu 200 m bangas atspindi Žemės jonosfera.

Radioteleskopai, kaip ir optiniai teleskopai, susideda iš parabolinio veidrodžio (vadinamo antena), tiesioginiame židinyje esančio radijo bangų imtuvo – radiometro ir, dažniausiai, gelžbetoninio statinio, laikančio visą radioteleskopą. Kuo ilgesnės bangos priimamos, tuo šiurkštesnis gali būti radioteleskopo naudojamas paviršius. Milimetrinėms bangoms priimti turi būti naudojamas vientisas veidrodis, o metrinėms užtenka vielinio tinklo. Radiometro priimamas signalas yra stiprinamas, kaupiamas ir registruojamas magnetinėse juostose arba kompiuterių diskuose. Signalo stiprumas priklauso nuo parabolinio reflektoriaus – antenos – dydžio.

Priešingai nei optiniai teleskopai, radioteleskopai veikia visą parą, nebijo tirštų debesų ir oro taršos. Tačiau radijo bangos turi mažiau energijos, negu šviesą. Šį trūkumą galima pašalinti dviem būdais: gaminant labai dideles lėkštes, kurios sugautų visas smulkmenas, arba sujungiant daug mažesnių lėkščių, kad susidarytų komplektas. Pasaulyje netrūksta tiek pavienių lėkščių, tiek komplektų pavyzdžių.

Pirmąjį 9 m radioteleskopą kosminėms radijo bangoms tirti 1937 m. sukonstravo amerikiečių astrofizikas Grote Reberis, Vytono vietovėje, Ilinojaus valstijoje (JAV).^[2][3]

Didžiausias pasaulyje radioteleskopas – RATAN 600 (Rusija), turintis 576 m skersmens anteną.

Didžiausias Europoje radioteleskopas yra Efelsberge, netoli Bonos (Vokietija). Jo skersmuo 100 m.

1. ↑ Jokūbas Sūdžius. Radioteleskopas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 423-424 psl.
2. ↑ TARASONIS, Vytautas. Fizika: vadovėlis XI–XII klasei . Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 197 p. ISBN 5-420-00253-1.
3. ↑ „Visatos tyrimų fotografijos“. Suarchyvuotas originalas 2014-01-22. Nuoroda tikrinta 2014-01-22.