Back Сарматхэр ADY ሳርማትያ AM Sarmatas AN سارماتيون Arabic سارماتيين ARZ Sármatas AST Sarmatlar AZ سرمتیلر AZB Сарматтар BA Сарматы BE
 |
|---|
| Ponto stepės istorija |
| Skitai |
| Sarmatai |
| Hunai, Vakarų tiurkai |
| Bolgarai, Sabirai, Alanai |
| Chazarų kaganatas (Chazarai) |
| Pečenegai |
| Kumanai (Kipčiakai) |
| Aukso orda: |
| Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai |
| Kazokai: |
| Zaparožės, Dunojaus sečės, Dono, Tereko, Astrachanės, Kubanės, Orenburgo kariuomenės |
| Rusijos imperija (Novorosija) |
| TSRS (Kalmukų ATSR) |
| Ukraina, Rusijos Federacija |
| Edisanas, Zaporožė, Paazovjė, Donščina, Slobožanščina, Kubanė, Žemutinis Pavolgys |
Sarmatai (sen. gr. Σαρμάται, lot. Sarmatae) – klajoklių rytų iranėnų tauta,[1] ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje (VI–IV a, pr. m. e.) sudariusi genčių sąjungą, kuri užėmė Ponto stepės plotą, gyveno nuo Tisos ir Dunojaus vandenskyros iki Aralo jūros, Uralo kalnų (dabartinėse Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano teritorijose). Mokslininkų manymu,[2] sarmatus „sauromatų” pavadinimu pirmasis paminėjo Herodotas. Jis rašė: „Persikėlus per Tanaiso (dab. Donas) upę, ten jau ne skitų žemė, o sauromatų.”[3] N. Lysenkos manymu, nuo tada, kai Markas Vipsanijus Agripa sudarė pasaulio žemėlapį, tautovardžiai „sauromatai” ir „sarmatai” buvo vartojami kaip sinonimai.[4]
Antikos autoriai sarmatams priskirdavo: aorsus, jazygus, sirakus, alanus, roksolanus, sajus. Asajai (sen. gr. ασάιοι) – sarmatų gentis, iki keltų galatų antpuolių gyvenusi prie Juodosios jūros. Žinomiausias iš sajų – karalius Saitafarnas.[5]
Tiesioginiai sarmatų (alanų) palikuonys – osetinai.[6]
XVI–XVII amžių sandūroje tarp Abiejų Tautų Respublikos šlėktos paplito sarmatizmo idėjos, t. y. teiginys, esą šlėkta (bajorija) kilusi iš senovės sarmatų. Šiais laikais dažnos baltų ir slavų, kaip sarmatų tautos dalies, pseudomokslinės teorijos, kurios neretai susijusios su tam tikrais XVI – XVIII a. sarmatizmo šalininkų įsivaizdavimais.
- ↑ Марк Борисович Щукин На рубеже эр. СПб.: Фарн, 1994, с. 145.
- ↑ Доватур А. И., Каллистов Д. П., Шишова И. А. Народы нашей страны в «Истории» Геродота. — М., 1982. — С. 109.
- ↑ Herodotas. „Istorija”, 4. 21.
- ↑ Н. Лысенко. Языги на дунайском Лимесе Рима в I–II вв. н. э. — С. 3—4.
- ↑ Sarmatian Archyvuota kopija 2020-05-11 iš Wayback Machine projekto.. // Britannica.
- ↑ Перевалов С. М. Аланы // Российская историческая энциклопедия. Под ред. акад. А. О. Чубарьяна. Т. 1: Аалто — Аристократия. М.: ОЛМА МЕДИА ГРУПП, 2011. С. 220–221.]