Sufizmas

Sufizmas (arab. تصوّف‎ = taṣawwuf‎) – asketinė mistinė islamo srovė, derinanti idealistinę metafiziką su asketizmo praktika. Skelbiama, kad Dievas pažįstamas, su juo susiliejama per ekstazę ir kontempliaciją. Sufizmo išpažinėjas vadinamas sufijumi arba dervišu.

Žodis sufizmas kilo nuo arabiško žodžio sūf, reiškiančio vilną (aliuzija į paprastus vilnonius dervišų rūbus) arba nuo safā, reiškiančio tyrumą. Sufizmas dar vadinamas islamo misticizmu.

Musulmonai tiki, kad visas jų gyvenimas, tai kelias link Dievo ir Dangiškojo rojaus, tačiau sufijų teigimu, Dievo būtį galima pajusti dar gyvenant žemėje, atliekant tam tikras praktikas. Tomis Dievo garbinimo praktikomis siekiama grįžti į Korane aprašomą būseną, vadinama fitra („prigimtis, instinktas, dispozicija“). Tokioje būsenoje viskas paklūsta Dievui, ir viskas užvaldoma meilės Dievui (išk).

Šios būsenos pasiekimui svarbus savo ego sumažinimas, dvasios apvalymas nuo ydingų įpročių. Sufizmo poelgių esmė – paprastumas. Pats sufizmas išsivystė kaip atsakas į suvešėjusį materializmą Arabų kalifato iškilimo laikais, kuomet šeichai skendo prabangoje, turėjo didelius haremus, daug vergų ir patarnautojų. Tai buvo visiška priešingybė kukliam pranašo Mahometo ir jo bendrakeleivių gyvenimui.

Sufizme labai svarbus mokinio-mokytojo ryšys. Mokytojas supažindina su tikėjimo ir praktikos esme. Mokytojai paskiriami sufijų ordino vadovo (piro). Šis būtinai būna nenutrūkstama geneologine linija (silsila) susijęs su pranašu Muhamadu. Pabrėžiama, kad sufizmo idealai perduodami tiesioginiu ryšiu, praktika, o ne per knygas.