Sumanas

Sumanas (lot. Summānus) – dievas romėnų mitologijoje; jo įtakos sfera laikytas nakties dangus. Nakties perkūnijos buvo priskiriamos Sumanui, o dienos – Jupiteriui. Viena vertus, Sumanas buvo laikomas sena sabinų ar etruskų kilmės dievybe, kita vertus, šios dievybės vardas yra lotyniškas, susidaręs asimiliavusis sub-mānus (plg. mane, Matuta), ir reiškia dievą, kurio laikas yra „prieš rytą“.^[1]

Romoje, greta Circus Maximus, stovėjo Sumano šventykla, dedikuota per Epyro karaliaus Pyro įsiveržimą į Italiją (278 m. pr. m. e.), kuomet terakotinis šios dievybės (ar paties Jupiterio) atvaizdas, buvęs ant Kapitolijaus šventyklos frontono, trenkus žaibui, buvo nusviestas į Tibro upę. Sumano šventykloje kiekvienų metų birželio 20 d. būdavo aukojama atnaša drauge su rato formos pyragaičiais, vadintais summanalia, esą simbolizavusiais griaustinio dievo vežimą.^[1] Kaip mini Titas Livijus, 197 m. pr. m. e. žaibas trenkęs ir į pačią Sumano šventyklą.^[2]

Plautas (Bacchides iv. 8, 54) vardu Summanus bei veiksmažodžiu sum man įvardijo vagių dievą bei patį vagystės veiksmą (kaip teigiama, aiški užuomina, jog Sumanas – nakties dievas, nes šis metas palankus vagims).^[1]

Vėliau dievavardį bandyta kildinti iš Summus Manium („didžiausiasis iš manų“), be to, tvirtinta, kad šis dievas tapatintinas su Dis Pater.^[1]

1. ↑ ^{1,0 1,1 1,2 1,3} „Encyclopædia Britannica“, 1911 m. leidimas, straipsnis „Summanus“.
2. ↑ Livius AUC XXXII 29, 1