Gvaikurai

Gvaikurai (arba gvaikūrai) – pampidų–patagonų kilmės indėnų genčių grupė, gyvenanti Pietų Amerikos lygumose, Gran Čake (Argentinoje, Paragvajuje, Bolivijoje, Brazilijoje). Sudaro šios gentys: mokoviai, tobai, pilagai, kaduvėjai bei jau išnykusios gentys abiponai, mbajai, gvačai, agvilotai, karaimai ir pajagvai.

Pavadinimas gvajkurai kilo iš gvaranių kalbos ir reiškia barbarus, laukinius. Pradžioje šis įžeidžiantis terminas buvo taikomas pagrindiniams gvaranių priešams mbajams, bet vėliau pradėtas taikyti visoms gvaikurų kalbomis kalbančioms gentims.

Atvykus kolonizatoriams į Pietų Ameriką gvaikurai buvo užėmę žemes į vakarus nuo Paragvajaus upės, Bermecho ir Pilkomajo tarpupyje ir mažiau paplitę atokiau nuo upių esančiose vietose. Dabar susitelkę tarp Korumbos (Pietų Mato Grosas) šiaurėje per Šiaurinį Čaką iki Santa Fė pietuose. Rytinė riba eina Paragvajaus upe, o vakaruose siekia Tarichos departamentą. Kadangi kolonizaciniu laikotarpiu dalis genčių prisijaukino arklius, gvaikurų gyvenamas arealas išsiplėtė.

Gvaikurai aukšti ir tvirto sudėjimo, kojos stiprios, pečiai platūs. Geri medžiotojai ir gerybių rinkėjai.

XVIII a. vid. gvajkurų žemėse jėzuitai pradėjo steigti misijas (San Chavjeras, Konsepsjonas, San Fernandas, San Ignasijo de Ledesma, San Chuan de Nepomukenas, Rosario de Timbas, San Pedras), bet tai sekėsi daryti sunkiau nei gvaranių žemėse. Išvarius jėzuitus iš Amerikos dalį misijų perėmė pranciškonai.