6% 12% 18% 24% | 30% 36% 48% 60% | 66% 78% 86% No data |
Kontracepcija (lot. contra – 'prieš' + lot. conceptio – 'pastojimas') – tai priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią nėštumui (apvaisinimui) arba sumažinti jo tikimybę, visuma. Taigi, kontracepcija yra priemonės nuo pastojimo, todėl prie kontracepcijos nėra priskiriama abortas bei skubaus nėštumo nutraukimo tabletės. Papildomas kontracepcijos (bet ne visų jos priemonių, o tik tų, kurios sukuria fizinį barjerą, kad infekcijos negalėtų būti pernešamos) privalumas – ji apsaugo nuo lytiškai plintančių ligų.[1][2][3]
Kontracepcija daugelyje šalių buvo ir yra labai skirtingai ir prieštaringai vertinama, priklausomai nuo kultūrinių vertybių ir religinių pažiūrų. Kontracepcijos vartojimas labiau priimtinas išsivysčiusiose šalyse, kuriose ir kontraceptinių priemonių prieinamumas didesnis. Pavyzdžiui, JAV kontracepcijos metodus taiko apie 60 % merginų ir moterų (nuo 15 iki 44 m.), galinčių susilaukti vaikų. Daugelis nesisaugančiųjų siekia susilaukti vaikų, yra nėščiosios, žindančios arba yra nevaisingos.[2]
Nuo seniausių laikų žmonės taikė įvairius būdus nėštumui išvengti, tačiau visi jie buvo neveiksmingi. Daugiausia metodų buvo skirti moterims. Renesanso metu moterys, vengdamos vaikų, į makštį kišdavo rūtą ir kt. Kaip kontraceptikas buvo vartojamos ir įvairios žolelių arbatos.[4] Jau XVI a. Italijoje siekiant apsisaugoti nuo sifilio naudotos priemonės, kurias dabar vadiname prezervatyvais, tik vietoje gumos, kurios tuo metu nebuvo, naudotos kitos medžiagos.[5] Istorijos eigoje labiausiai buvo paplitę nutrauktosios sueities, laktacinės amenorėjos, moters vaisingųjų dienų nustatymo būdai (nors pastarieji labiau paplito tik XX a. pirmojoje pusėje, kai imta atidžiai nagrinėti moters ciklo trukmę), tačiau XX amžiuje itin išplito prezervatyvai ir cheminės kontracepcijos būdai. Manoma, kad būtent dėl jų paplitimo XX a. antrojoje pusėje labai sumažėjo gimstamumas daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių.[2]