Pasaka – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui.[1][2] Dauguma pasakų yra tarptautinės, tačiau skiriasi jų variacijos, sutinkami įvairiose tautose analogiški elementai, jų deriniai, pasitaiko didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų.[2]
Pasakos žanro istoriją yra itin sunku atsekti, kadangi ją analizuoti galima tik iš išlikusių rašytinių šaltinių. Tačiau Daramo ir Lisabonos universitetų tyrinėtojai spėja, jog tokio tipo istorijos gali būti tūkstančių metų senumo, o kai kurios – siekti Bronzos amžių.[3] Manoma, kad „Raudonkepuraitės“ pasakojimas galėjo atsirasti prieš 2600 m. Vėliau paplito įvairiose pasaulio kultūrose skirtingomis variacijomis.[4]
Tautosakininkai pasakas kategorizavo skirtingai. Tačiau geriausiai literatūros tyrinėtojams žinomos yra Arnės–Tompsono klasifikavimo sistema ir Vladimiro Propo morfologinė analizė.[2] Kiti tautosakininkai ėmėsi pasakų reikšmių aiškinimo, tačiau mokslo, tiriančio šio žanro kūrinių prasmę, nėra.
Pasakos tyrinėjamos ir etnologų, antropologų, sociologų bei psichologų. Folkloristai niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė.[5][6][7][8]
Etnologų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginis ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su įšventinimų ritualais. Vladimiro Propo teigimu, svarbiausiu pasakos patyrimu jis laikė gyvenimo ir mirties (šią siejo su iniciacijos apeigomis) alternatyvą, kurią įvardijo kaip raktą į visą pasakos fantastiką. Stebuklinių pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija (gyvūnų bei gamtos objektų personifikacija). Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklinių pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis, animistinėmis, šamanistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.[2][5][7][9]